Evangelijos praktiškumas par excellence

Kažkada, kai kone du metus praleidau beveik užsidaręs bibliotekoje, iki nupušimo ieškodamas atsakymų į klausimus, kurie mane kankino (tiesa, klausimų atrodo šiandiena dar padaugėjo, tik tai nebėra tokie jau esminiai, į kuriuos neatsakęs negalėčiau gyventi), po ranka pakliuvo – tarp daugelio kitų autorių – ir Martin Lloyd-Jones knygos. Tuomet, nors ir labai norėjau paskaityti jas (nes vis dėlto, nors ir ne tiesiogiai, turiu ryšių su juo), niekaip neradau laiko tam. Dabar vėl atrandu „Daktarą“ (kaip jis buvo ir vis dar yra vadinamas), per jo pamokslus, per knygas. Retas pamokslininkas turi tokias aiškias mintis, kurios taip aiškiai ir aštriai yra persmelktos evangelijos.
Kaip vienas iš paskutinių puritonų šeimos dinozaurų – kaip tipiška toje šeimoje – pasižymėjo, ne tik stulbinančiu intelektu, atkaklumu, ištverme, tikėjimu, šventumu, bet taip pat ir pastoraciniais gebėjimas Dievo Žodžiu gydyti sielas.
Šioje ištraukoje yra pateiktas evangelijos pastoracinis praktiškumas par excellence .

„Viena yra tikėti tiesa, visai kas kita yra pritaikyti ją. ….

….perskaityk bet kurio žmogaus kuris buvo panaudotas Dievo biografiją… santykyje su prabudimu ir visada pamatysi, kad tai buvo žmogus kuris ištyrė save ir išsigando savęs. Visada tai vedė jį prie Dievo ir maldos – ta nuostaba pamačius save. Tačiau, jei mes netiriame savęs, niekada ir nuoširdžiai nesimelsime, bet gyvensime tik paviršiuje. Ir kiek mažai mes girdime apie savityrą! O taip, mes tikime „ramybės laiku“, trumpu rašto skaitymu, skubota malda ir manome padarę viską. Bet kur yra savityra? Kiek mes kalbame apie „kūno marinimą“? (Kolosiečiams 3:5, Romiečiams 8:13)

…. leisk tiesai apieškoti tave…pritaikyk ją sau…pamokslauk sau….kalbėk sau…medituok apie tuos dalykus…leisk save įtikinti….neleisk sau pabėgti. Tačiau… nesustok šioje vietoje…leisk raštui vesti tave pas Viešpatį Jėzų Kristų ir prie jo apvalančio kraujo. Kitaip sakant, kiekvienas krikščionis kuris yra prislėgtas (čia jis beveik sako „depresuotas“ – s.r.) ir liguistas, ir linkęs visada žvelgti į save (tai nėra savityra, kaip prieš tai buvusioje pastraipoje, bet jau greičiau savęs analizavimas, supratimas savęs, bet nesugebėjimas perlipto ir matyti vilties – s.r), tikrovėje nesugeba pritaikyti išteisinimo vien tik tikėjimu doktrinos. Jei sustoji savo nuodėmėse, jei sustoji dulkėse ir pelenuose bei ašutinėje, sakau, neesi, bibliškas. Turi išeiti iš to ir pažvelgti į Jį ir vėl pritaikyti tiesą sau. Turi būti užtikrintas, kad baigi dėkojimo ir šlovinimo būsenoje pilnai suvokdamas, kad tavo nuodėmės yra uždengtos ir sunaikintos ir esi atnaujintas, ir gali eiti toliau.“

David Martyn Lloyd-Jones, Revival (Westchester, Illinois, Crossway Books, 1987), pp. 80-83.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s