Sekimo Kristumi kaina

Šiandien tvarkiau knygas ir akys užkliuvo už J. Stott,  Basic Christianity. Negaliu pasakyti, kad Stott‘as yra mano kumyras. Tačiau praėjęs įrašas buvo apie jį. Mano blogo „lozungas“ taip pat yra jo mintis.  Nesu gal per daug pasinėręs į jo mintis tiesiog. Kita vertus, jo Issues Facing Christians Today,  The Cross of Christ, keletas biblijos komentarų (ypač 1&2 Tesalonikiečiams), keletas pamokslų (ypač iš 2 Timotiejui, pasakyti Urbana 67) padėjo mano krikščioniškame kelyje be galo daug. Akademiniame pasaulyje jis nėra labai aukštai vertinamas (kažkas pamatęs mano rankose jo knygą atsainiai kirto: „ai, čia mėgėjiškas dalykas“),  išskyrus keletą epizodų. Tačiau nežiūrint to, jo darbo vaisiai pasaulio evangelikų tarpe yra neaprėpiami.
Praktiškai visą gyvenimą pragyvenęs vieno miesto viename kvartale, kone puse gyvenimo buvęs asmeniniu DB karalienės kapelionu, nepaprastą indėlį padaręs studentų judėjime (IFES), praktiškai vedęs evangelikus visame pasaulyje į priekį, tikriausia daugiausiai davęs krikščionis didžiumos pasaulio (trečiojo pasaulio) krikščionims. Skamba kaip ditirambai. Tačiau tai tiesa. Labai paprasta, bet tiesa, apie kuria jis niekada nekalbėtu. Tai dėl ko aš jį labai vertinu, yra jo aiškus bibliškas mąstymas ir labai aiški mintis.
Pradėjau nuo Basic Christianity, tuo noriu ir užbaigti. Tai yra plonytė knygelė apie esminius krikščionybės aspektus parašyta dar 1958 m. Verta ją karts nuo karto paskaityti (užims kokia valandą). 9 jos skyriuje – Counting the Cost, jis kalba apie kainą, kuria reikia, netgi būtina sumokėti,  norint būti Kristaus mokiniu – ar būti krikščionimi kainuoja?

Krikščioniškasis peizažas yra pilnas apleistų laivų nuolaužų, pusiau pastatytų bokštų – palikimo tų, kurie pradėjo statyti, bet nesugebėjo užbaigti. Tūkstančiai žmonių vis ignoruoja Kristaus perspėjimą ir paskuba sekti juo pirmiausia nestabtelėję susimastyti apie tokio žingsnio kainą. Rezultatas yra šiandieninis didysis krikščioniškojo pasaulio skandalas, taip vadinama „nominali krikščionybė“. Šalyse, kuriose krikščioniška civilizacija paplito, daugybė žmonių atsivertė į teisingą, bet plonytę, paviršutinišką krikščionybę. Jie leido sau kažkiek įsitraukti; pakankamai, kad būtu gerbiami, bet nepakankamai, kad pasijaustu nepatogiai. Jų religija yra didelė, minkšta pagalvė. Ji apsaugo juos nuo sunkiu nemalonumų gyvenime, tuo pačiu keisdama savo formą ir vietą, kad tiktu jų patogumui. Nereikia stebėtis, kad cinikai kalba apie bažnyčios veidmainiavimą ir nuvertina religiją kaip eskeipizmą.
Jėzaus skelbiama žinia labai skiriasi. Jis niekada nenuleido savo standartų kartelės, nei modifikavo savo padėtį tam, kad padarytu kvietimą [sekti juo] labiau priimtinu. Jis reikalavo iš savo pirmųjų mokinių, ir reikalauja iš kiekvieno savo mokinio iki šios dienos, visiško dėmesio ir visiško atsidavimo. Niekas mažiau už tai neveiks.
……….
Visiškai aišku, kad Dievas kviečia kiekvieną krikščionį „tarnavimui“, tai reiškia, tarnauti, būti tarnu kitiems žmonėms dėl Kristaus. Nei vienas krikščionis negali gyventi sau pačiam toliau. …. Tai gali būti ordinuota tarnystė bažnyčioje ar kokia kita krikščioniško tarnavimo forma savo šalyje ar užsienyje. Tačiau labai klaidinga manyti, kad kiekvienas krikščionis yra tam pašauktas. Yra kitų formų…. kiekviena darbo forma – medicina, tyrimai, edukacija, verslas – kurioje žmogus mato save bendradarbiaujant su Dievu tarnaujant žmogui.

J.R.W. Stott, Basic Christianity, IVP 1971, pp.108 – 113.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s