Žmonos laiškas

Vienos žmonos laiškas, kurį radau knygoje John Piper and Wayne Grudem, ed., Recovering Biblical Manhood and Womanhood: A Response to Evangelical Feminism, pp, 385-386.

Vaikai jau lovoje. Televizija nieko gero nerodo šįvakar. Paklausiu savo vyro ar jis nieko prieš, jei išjungsiu dėžę. Jis suburba. Einant prie televizoriaus mano mintys kunkuliuoja. Galbūt, galbūt kaip tik šiąnakt mes pasikalbėsime. Aš turiu omeny pokalbį kuriame bus daugiau nei kad mano įprasti klausimai ir jo išspaustas vieno žodžio atsakymas arba jei tiksliau, jokio atsakymo iš vis. Tyla. Aš gyvenu pasaulyje pilname triukšmo, bet tarp jo ir manęs tyla. Prašau, o Dieve, tegul jis atisveria. Aš inicijuoju (vėl; tūkstantąjį kartą). Mano širdis šokinėja: kaip galiu pradėti šį kartą? Ką pasakyti kas atvers duris paprasčiausiam pokalbiui? Man visai nereikia GILAUS PRASMINGO POKALBIO. BET, BET KOKIO!
Pravėrus burną, jis pakyla ir nueina į miegamąjį. Durys užsidaro už jo. Šviesą besiveržiančią pro durų apačią pakeičia tamsa. Kaip ir mano viltį. Sėdžiu viena fotelyje. Pradeda skaudėti širdį. Pavargau būti viena. Ei, aš esu susituokusi. Ir buvau metų metus. Kodėl aš sėdžiu viena? Liūdesys po truput kečiasi ir tada su didėjančiu įkarščiu įsiuntu. AŠ ĮSIUTUSI! Pavargau gyventi su lepūnėliu. Lepšis, bailys. Žinote, jis bijo manęs!
Visada, kai tik prasižioju, jis atsikelia ir išeina į miegamąjį. Galėtumei pasakyti, kad durys yra priešas. Geriau jau taip ir būtu. Aš pavargau gyventi pasyviu vyrų pasaulyje.
Mano abu sūnūs mėgsta sportą. Ir jiem gerai sekasi. Jiem dar geriau sektųsi, jei jų Tėtis skirtų jiems šiek tiek savo brangaus laiko ir pažaistu su jais. (Atsiprašau, bet pamėtyti kamuoliuką kartą metuose per bažnyčios pikniką, tikrai neugdo berniukų labai gerais žaidėjais). Bet Tėtis per daug užsiėmęs. Jis darbe. Jis sporto klube. Jis važinėjasi keturračiu. Jis taiso mašiną. Jis žaidžia golfą. Jis pavargęs. Jis žiūri video. Taigi, kas pažais su berniukais? Aš. Mano vyras sako: „Tau nederėtu žaisti vyriškų žaidimų.“ Tai kas tai padarys? Jis sako, kad padarys. Bet niekada to nepadaro. Prisimenat? Jis per daug užsiėmęs. Visada tenkina save darydamas ką mėgsta…. Taigi mano vargšai sūnūs turi būti antrarūšiai sportininkai. Jie tikrai galėjo nemažai pasiekt. Tikrai nemažai. O taip – aš įsiutusi.
Mano dukra paauglė. Jai patinka berniukai. Jie taip pat pastebi ją. Jie skiria jai dėmesio. Ji atsako tuo pačiu. Aš žinau kas artinasi. Bandau pakalbėti su ja. Bet jai reikia ne manęs. Jai reikia Tėčio. Taip, Tėčio! Jei tik jis ją apkabintu, pastebėtu ją, pakalbėtu su ja – nors truputi – jai tikrai nereikėtu tu berniuku taip labai. Bet ne… taigi ji visur ieško dėmesio ir meilės. Ir aš negaliu čia nieko padaryti.
Mamos nepakanka. Vaikams reikalingas tėvas. Ir ne tik kad kūnas – pasyvus ir tylus.
O dabar svarbiausia. Mano vyro tėvas taip pat elgėsi su juo. Neapkabindavo jo. Niekur nesivesdavo, netgi į beisbolo varžybas. Ir jis NEKENČIA savo tėvo. Dabar mano vyras elgiasi taip pat. Ar mūsų sūnūs užaugs pasyvūs? Ar bus bailiai?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s