Dievas kaip Tėvas

Praėjusiame savo įraše išverčiau vienos žmonos laišką. Norėjau juo pasidalinti, nes moteris labai gerai ir taikliai pastebi pačią opiausią vakarų visuomenės žaizdą. Vyro nebuvimas (tikro vyro) šeimoje paliečia ne tik šeimos narius, bet ir visą visuomenę. Žmonės nėra izoliuoti viens nuo kito, bet atvirkščiai, vienas kitą įtakoją. Tikriausiai dėl vyriškumo klausimo feminizmo šalininkai mane sumaltu į miltus. Mano galva, jie savo analize atskleidė ir sujudino tam tikrus nusistovėjusius stereotipus ir tikrai pažadino sąžine. Tačiau nežiūrint to, programa kurią jie siūlo yra kažkuo labai priešinga ne tik žmonių esminiams patyrimams, bet taip pat ir prasilenkia su tikruoju žmogiškumu. Bet aš ne apie tai.

Šis laiškas mane pradėjo erzinti. Erzinti ne dėl to, kas jame parašyta, bet dėl to ko jame nėra. Jame nėra vilties ir net nematoma viltis. Ir tai liūdina. Paskutinė pastraipa yra visiška neviltis – mano vyro tėvas taip elgėsi su juo, dabar jis taip elgiasi su savo sūnumis, o jie (pagal loginę seką) taip pat elgsis su savo sūnumis. Ratas uždaras, vilties nėra. Nors atrodo, kad ji palieka menką galimybę, užbaigdama klausimu: „Ar mūsų sūnūs užaugs pasyvūs?“ Tačiau ji nežino, kur pasisukti, kad rastu atsakymą.

Rodos visada, jei kažkas nefunkcionuoja taip kaip turėtu funkcionuoti, žmogui iš jo prigimties iškylą klausimas, kodėl taip yra, nes taip neturi būti. Nenuostabu, kad žmogus neramus dėl mirties, nes tai jam nėra natūralu. Nenuostabu, kad žmogus ieško džiaugsmo ir laimės, nes jam nenatūralu, kai to nėra; nenuostabu, jei ieško visiško pasitenkinimo, nes jam nenatūralu, kai to nėra. Belieka tik prisiminti Augustino išminti, kad „mūsų širdys nenurimsta, kol suranda poilsį tavyje (t.y. Dieve)“. Tad, pasak Augustino, viltis yra. Ir dar kokia!

Biblijos Dievas savo atpirktus žmones vadina vaikais: „visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jono 1:12; ir daug kitų vietų). Krikščionybėje tai vadinama įvaikinimo doktrina. Krikščionys yra ne tik tie kuriem yra atleista, kurie yra gimę ne natūraliu gimimu, bet dvasiniu gimimu, bet netgi dar daugiau, jie yra įvaikinti Tėvo, patapę Dievo namiškiais, broliais ir seserimis viens kitam. Tame yra viltis tada, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš mirties, taip pat ir mes busime išvaduoti iš mirties ir kartu su Kristumi, ta pačia teise kaip ir jis (nes jis vadinamas pirmagimiu sūnumi) dalinsimės jei ne lygiai tomis pačiomis privilegijomis, tai bent jau tomis kurios apreikštos Dievo Žodyje tikrai.

Ar tai keičia ką nors? Taip, labai daug ką! Kaip mes bendraujame su Dievu, jei jis yra mūsų Tėvas. Kaip mes bendraujame su kitais krikščionimis – ne tik savo bendruomenės rate, bet taip pat ir peržengę bendruomenių ribas. Kaip mes bendraujame su tais kurie nėra krikščionys, jei mes pagalvojame, kad bet kuris iš jų, bent jau potencialiai, gali tapti Dievo vaikais (ir broliais ir seserimis) vieną dieną?

Rodos aštriausia kritika esti dėl Dievo kaip Tėvo supratimo ir mūsų santykio su tuo, nes tai yra pamatinis ryšys. Kritikai dažnai pastebi, jog gerai jei žmogus turėjo nuostabu tėvą, jam lengva tada yra bendrauti su dievišku Tėvu, tačiau jei žmogaus tėvas buvo ar žiaurus, ar šaltas, ar jo visai nebuvo, kaip tada? Teisingas pastebėjimas ir tikrai vertas dėmesio, tik nereikia suabsoliutinti savo patirties ir sureikšminti savęs taip jau labai. Jei patirtis su žemišku tėvu buvo ne kokia, tai dar nereiškia, kad tai padaro tavo patirti su dangišku Tėvu neįmanomu. Tai kvaila. Atvirkščiai, būtent patirtis su dangišku Tėvu, tada ištaiso ir išvaduoja mus nuo patirties su žemišku tėvu.

Žmogus kuris turėjo nuostabų žemišką tėvą gali sakyti, kad jo patirtis su dangišku Tėvu yra panaši, tik kur kas geresnė. To, kuris turėjo netinkamą tėvą (bet kuris tėvas nėra visiškai tobulas), arba visai neturėjo tėvo (ar jis apleido šeima išeidamas iš jos (trenkęs durimis ar dėl mirties), ar būdamas joje) gali sakyti, kad jis niekada nepažinojo ar nusivylė tėvu, bet būtent dangiško Tėvo pažinimas davė supratimą, ką reiškia turėti Tėvą! Žemiški tėvai nėra tobuli (dėl nuodėmės), tačiau Kūrėjo mintys ir būdas ne tik duoda suprasti ką reiškia turėti tikrą Tėvą, bet taip pat ir gyventi tuo. Ar tad tai nėra išmintinga suprasti Dievo kelius, vietoj to, kad kentėti savo keliuose. Mūsų mintys dažnai tokios siauros ir širdys tokios mažos.

Nesvarbu ar tau yra 10, ar 20, ar 50 metų, tėvas reikalingas. Dėl savo skaudžios patirties (ar tai tėvas nebuvo tinkamas tėvas, ar tai jis mirė), nematydami jokios vilties pasakom, kad mes galim būti ir patys visai stiprūs ir drąsūs, ir visiškai nepriklausomi ir viską suprantantys, nes tiesa pasakius, jei nėra kitos išeities, ką gali padaryti? Bet kažkur gyliai vienu ar kitu momentu gyvenime, sąmoningai ar nesąmoningai, pagalvojam, jei tik tėvas būtu šalia, galėtu paguosti, padrąsinti, patarti, pabarti, sudrausminti, mylėti. Jei taip būtu argi daug mūsų baimių, nerimo, skausmo, pasimetimo ir iš to kylančio snobiškumo, nesveiko agresyvaus pykčio, uždarumo nepraeitu? Dievas Tėvas yra toks, kuris visada yra tobulas Tėvas, kuris rūpinasi, globoja, pataria, guodžia, bara, moko. Ir visai nesvarbu kiek tau metų ir kokia tavo patirtis. Tėvai niekada neturi mirti, nei būti nepasiekiami. Tėvai turi būti čia, dėl tavęs, nes bet kuriuo atveju esi kažkurio tėvo vaikas.

Tad ar galės tos moters sūnūs būti drąsūs ir veiklūs? Galės, jei pažins Tėvą ir bendraus su juo.

Taip pat ir tie kurie yra krikščionys turėtu apmastyti tai. J.I. Packer savo knygoje „Knowing God“ (Pažinti Dievą, beje prieš kelias savaites išleista lietuviškai, mano galva viena geriausių evangeliškų knygų išverstų į lietuvių kalbą), sako, kad jei krikščionis kalbėdamas apie krikščionybę neturi labai daug ką pasakyti apie save kaip Dievo vaiką ir Dievą kaip Tėvą, tai jis nelabai supranta krikščionybę iš vis. Tai yra vienas iš svarbiausių krikščionybės aspektų.

Tie kurie nėra krikščionys, neturėtu pamiršti, kad Dievas yra asmuo, o ne neapibrėžta esatis, kuriai nusišvilpt į žmogų visai ir tik tiek kiek žmogus gali sau padaryti iš to naudos, tiek ji ir tėra verta; arba kažkoks etaloninis matas, kurį reikia atitikti, bet praktiškai neįmanoma. Ne taip yra su Dievu, kuris apreiškė save Biblijoje- Jis yra Tėvas, kuris rūpinasi. Tik nereikia pamiršti, kad kol nieko gero nebus iš Kristaus mirties ir prisikėlimo tavo gyvenime, tol nelabai kas gero bus ir iš įvaikinimo doktrinos.

PS. Jau minėtoje Packer „Pažinti Dievą“ yra skyrius “Dievo Sūnūs“, kuriame jis kalba apie tai.

Įrašo “Dievas kaip Tėvas” komentarai: 2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s