AIDS, žmogžudystės, apgavystės – kokia viltis kančioje?

(Nesenai su studentais kalbėjomės apie kančią, čia yra mano trumpas pristatymas šia tema) 

Šiuo metu, jums beskaitant, kažkur pasaulyje moterys yra prievartaujamos. Kažkur vyksta apiplėšimas, kuriame yra sužeidžiami žmonės. Kažkur vaikai miršta iš bado. Kažkur sniego lavina, žemės nuošliauža, vandens banga gal būt pasiglemžia žmonių visą turtą ar jų gyvybes. Nemanau, kad reikia nors kiek ginčytis, kad tai yra blogai ir tai sukelia žmonėms kančias. Kančia yra labai reali ir kiekvienas iš mūsų jau esame patyrę kas yra kančia ir tikrai patirsime visą jos jėgą. Kiekvienas iš mūsų. Be išimties. Kažkas praras darbą. Kažką apiplėš gatvėje. Kažkuris susirgs sunkia liga, gal net nepagydoma liga. Mūsų artimiausi žmonės mus apvils. Mes laidosim savo artimiausius žmones. Visi tie dalykai gali atimti gyvenimo džiaugsmą, produktyvumą, viltį gyventi.

Kančia yra tikra. Klausymas yra kaip mes sprendžiame kančios problemą. Visų atsakymų mes neturėsime. Ir netgi tada, jei mes gautume visus atsakymus, jie nepatrauks kančios iš mūsų gyvenimų. Bet nuo atsakymų priklausys ar mes pasiduosime kančios akivaizdoje ar mes vis dėlto turėsime jėgų pergyventi kančią. Kiekviena religinė ar filosofinė tradicija turi gausius resursus, kurie padeda išgyventi kančios akimirkas ir judėti toliau. Aš gerai pažįstu krikščionišką tradiciją, kadangi jai pats ir atstovauju, tad ir pateiksiu krikščionišką atsakymą. Norėčiau išskirti 3 dalykus kurie padės mums. Pirmiausiai pripažinti problemą, po to suprasti problemą ir tada kokia viltis yra.

Pirmiausiai, kaip mes jau pastebėjome problema yra tikra. Visai nesvarbu kuo tu tiki ar netiki, bet tragedijos, neteisingumas, skausmas yra tikra. Nemažai žmonių vakarų pasaulyje matydami visas blogio situacijas teisingai iškelią klausimą: jei Dievas tai tikrai yra jis kažką galėtų padaryti, bet kadangi niekas nesikeičia, tai tikriausiai Dievo nėra.

Bet, tiesa pasakius, tai neišsprendžia kančios problemos, tačiau ją tik dar labiau pagilina. Jeigu nėra Dievo ir nėra jokio dieviško įstatymo, tai galiausiai nėra būdų pasakyti kas yra neteisinga. Pagalvok tik. Jei nėra Dievo ir nėra jokio dieviško įsakymo, bet viskas yra tik materiali visata, tai tada smurtas, kančia yra tiesiog natūralūs fenomenai – stipriausi suvalgo silpniausius ir išlieka. Kaip mes atsiradome čia? Smurtu –nustumdami visus kas yra silpniausi. Kaip mes išgyvename? Smurtu – nustumdami tuos kurie yra silpnesni. Mums reikia išgyventi. Richard Dawkins puikiai tai apibendrina:

„Aklų fizinių jėgų ir genų atsikartojimo pasaulyje kai kuriems žmonėms pasiseks ir kai kuriems žmonėms skaudės, bet mes nerasime jokios sekos ar priežasties tam, nei kokio nors teisumo. Pasaulis kurį mes matome kaip tik ir yra toks, kokio mes turėtume tikėtis, jei jo pamate nėra jokio plano, tikslo, jokio gėrio ir blogio. Nieko išskyrus aklą negailestingą abejingumą. DNR nereikia nei žinoti, nei rūpintis. DNR tiesiog yra ir mes šokame pagal jos muziką.“ (R. Dawkins, Rivers out of Eden: Darwinian View of Life, 1996, psl. 133)

Labai panašiai jam antrina Jean-Paul Sartre:

„Egzistencialistą… labai kankina mintis,kad Dievas neegzistuoja, nes visos galimybės idėjų debesyse atrasti vertybes pranyksta kartu su Juo; daugiau nebegali būti a priori Gėrio, kadangi nėra begalinio ir tobulo proto sumastyti jį. Niekur nėra parašyta, kad Gėris egzistuoja, kad mes turime būti sąžiningi, kad turime nemeluoti; kadangi faktas yra tai, jog mes sėdime lėktuve, kuriame yra tik žmonės. Dostojevskis pasakė: „Jei Dievo nebūtu, tai viskas būtu leidžiama“. Tai yra atsparos taškas egzistencializmui. Žinoma, kad viskas yra leidžiama,jei Dievas neegzistuoja, o rezultatas yra tai,kad žmogus yra apleistas ir vienišas, nes nei savyje, nei už savo ribų jis neranda nieko už ko galėtu užsikabinti. Jis negali imti pateisinti savęs.“ (Existentialism and Humanism /1945)

Tai tikrai yra didele dilema, kadangi iš vienos pusės mes turime pripažinti, kad kančia ir skausmas yra niekuo nepranašesni nei džiaugsmas ar pasitenkinimas. Jie tiesiog yra ir tiek. Iš kitos pusės, jei vis dėl to mes drįstame pripažinti, kad kančia nėra pageidaujamas dalykas, tai vis dėl to mes neturime jokių svertų kurie leistu mums nors kiek objektyviai pasakyti, kad tai kas sukėlė kančia yra blogai. Tad, tenka pripažinti, kad yra …. kaip yra.

Bet ar tikrai mes galime sakyti karo pabėgėliui, praradusiam šeimą ir namus, kad taip tiesiog yra ir niekas dėl to nekaltas. Ar išdrįstume pasakyti moteriai parduotai į prostituciją, kad taip išpuolė atsitiktinumas ir dėl jo nieko nereikia kaltinti. Vis dėlto kažkur gyliai mumyse kažkas pastoviai kužda, kad tai nėra teisinga, kad kančia yra siaubingas dalykas, neteisingumas yra žiaurus ir su tuo reikia kovoti.

Kitas būdas spręsti kančios problemą yra ne neigti Dievą, bet abejoti jo gerumu. Žinoma, jei Dievas yra geras, jis turėtu pasirūpinti blogiu jį sunaikindamas. Arba jis nėra pajėgus tam. Arba abu.

Kas gali pasakyti, kad vogti yra gerai? Arba žudyti yra gerai? Arba meluoti yra gerai? Bet būtent tai, ką krikščionys  vadina 10 Dievo įsakymų kalba, kad tai yra blogai. Ar tad galime sakyti, kad Dievui nerūpi tie dalykai ir jis yra tiesiog abejingas? Ne Dievas ginkluotas įsiveržia į mokyklą ir iššaudo 10 mokinių. Ne Dievas pagrobia paauglius ir juos išprievartauja. Ne Dievas, įsilaužia į banką ir iššluoja žmonių sąskaitose esančius pinigus. Tai yra žmonės, kurie turi kažkokį keistą santykį su „nevok“, „nežudyk“, „nemeluok“. Ir tas santykis yra koks? Ignoruoti tai. Abejoti tuo. Neigti tai. Kodėl taip yra?

Biblija pristato kaip Dievas sukūrė pasaulį. Kiekvieną augalą ir gyvūną, ir žmogų. Joje nieko nerasite parašyto apie tai KAIP Dievas sukūrė pasaulį. Bet tik patį esminį teiginį – Dievas sukūrė pasaulį. Jokių karų, konfliktų, ligų, mirties. Pasaulis kokio mes taip trokštame. Ir viską kurdamas Dievas vis įvertindavo, kad tai yra gerai. Sukūręs žmogų Jis netgi pasako, kad šis kūrinys buvo „labai gerai“. Jis sukūrė žmogų ir suteikė jam tikras atsakomybes ir tikrą laisvę rinktis – gyventi taip, kaip jo nustatytuose ribose, kuriant technologijas, statant miestus, auginant vaikus; arba gyventi pačiam sprendžiant kas yra gerai ir blogai, nepriklausomai nuo Dievo.

Kai kam gali kilti klausimas, kam tada suteikti pasirinkimą? Kam suteikti galimybę atverti pandoros skrynia? Aišku, iš vienos pusės, jei nėra suteiktas pasirinkimas, tai tiesiog ir nėra laisvės rinktis. Tokiu atveju žmogus neturėtu tikros laisvės – pasitikėti Dievu ir kad viską ką jis padarė yra gerai, ar tiesiog pačiam išspręsti kas yra gerai ir kas yra blogai. Iš kitos pusės mūsų gyvenimo patirtis taip pat pateikia įžvalgas.

Įsivaizduokit. Valentino dienos proga, vaikinas padovanoja merginai puokštę gėlių. Ji: „O, tikrai tu neturėjai to daryti.“ „Bet aš padariau“, atkerta jis „aš neturėjau pasirinkimo, tai Valentino diena ir visi taip daro“. Kaip jūs galvojat, kiek ilgai truks tokie santykiai? Kad meilė būtu tikra, vien tik atsakomybės jausmo neužtenka.

Bet kaip tik Biblija ir kalba apie tai, kad Dievas myli žmones ir jis sukūrė juos taip, kad jie bendrautu su Dievu ne tik iš pareigos, bet galėtu laisva valia pasirinkti jį mylėti. Jei pasirinkimo galimybės nebūtu, tai žmogus būtu labiau panašus į labai tobulą robotą. Žmogaus problema yra ta, kad žmogus turi laisvę, bet ta laisve piktnaudžiauja ir naudoja blogam.  Netgi sausros, žemės drebėjimai, potvyniai nebūtu tokie skausmingi, jei turtingos tautos ar individai nesielgtu kaip gobšuoliai.

Tačiau kalbant apie kančią, mes taip pat žinome, kad yra ir tokia kančia, dėl kurios atrodo niekas nėra kaltas. Kas yra kaltas dėl cunamio, žemės drebėjimų, Alzhaimerio ligos ar AIDS? Iš dalies atrodo, kad nors truputi visa tai yra tiesiogiai susiję su žmogaus veikla. Tačiau tik maža dalimi. Kita vertus Biblija taip pat kalba apie tai, kad žmogaus sukilimo prieš Dievą pasekmės yra katastrofiškos ne tik žmonėms asmeniškai, bet ir visam pasauliui, visai kūrinijai. Kūrinija nešioja to sukilimo žaizdas. Vienas iš biblijos autorių sako, kad kūrinija kenčia gimdymo skausmus.

Kaip žinia, gimdymo skausmai nėra tikslas savaime. Gimdanti motina turi vilti, kad skausmus kuriuos ji kenčia gimdydama palydės naujo gyvenimo džiaugsmas. Lygiai taip pat Biblija sako, kad skausmai kuriuos mes kenčiame nėra pabaiga. Pasaulis kuriame mes gyvename nėra tas, kuris buvo pradžioje, bet jis taip pat nėra toks, koks jis galiausiai bus.

Mes jau buvome užsiminę, kad jei jau Dievas yra galingas ir mylintis, jis tikrai gali sunaikinti blogi. Tačiau yra labai svarbu įvardinti kas sukelia kančią. Galim užduoti klausimą: „Jei tu būtumei Dievas ir norėtum sunaikinti blogį, ką pirmiausiai tu sunaikintum?“  Tikėtina atsakymas bus teroristus, nusikaltėlius, korumpuotus politikus. Bet ar tada kančios nebeliks? Dar kažką reikia pašalinti. Narkotikų gamintojus, gobšus bankininkus. Ar kančios jau nebeliks? Ne.

Galiausiai tu supranti, kad tam, kad Dievas išspręstu kančios problemą, jis turi sunaikinti ir tavo artimus, mylimus žmones, nes ir jie yra kažką įskaudinę ir galiausiai tave patį, nes ir tu esi nors truputi prisidėjęs prie kančios. Ir žinoma, mes to nenorime. Mes norime, kad Dievas sutvarkytu pasaulį, bet mes nenorime, kad jis sutvarkytu mus.

Pažiūrėkim aplink, į viens kitą, į save patį. Argi mes nežinome ir nesuprantame, kad mūsų elgesys yra sukėlęs kančią kitiems žmonėms. Gal nedidelę, bet vis tik kančią. Ir jei tad Dievas vis dėl to leidžia kančiai egzistuoti, jie lygiai taip pat leidžia mums egzistuoti. Biblijoje tai yra pristatoma, kaip Dievo kantrybė žmonių atžvilgiu ir jo suteikiama galimybė rinktis kuriuo keliu eiti, su juo ar be jo.

Luko 13 skyriuje mes skaitome apie žmonės kurie atėjo pas Jėzų ir pranešė jam apie skerdynes įvykdytas Galilėjoje. Ir kažkaip savo mintyse jie susiejo nužudytuosius su išskirtinai nuodėmingų gyvenimo būdų. Jėzaus parodo jiems, kad jie galvoja neteisingai: „Ar manote, kad…[jie]… buvo didesni nusidėjėliai už ….[kitus]…ir todėl taip nukentėjo?“ Kažkokiu būdu ir mes linkę galvoti, kad kitus ištinkančios tragedijos yra atpildas už jų išskirtines nuodėmes ir kad mūsų tai neištiks, nes mes paprasčiausia nesame tokie blogi. Tačiau Jėzaus atsakymas yra šokiruojantis: „ jei neatgailausit, visi taip pat pražūsit.“ Nebūtinai kančia yra nuodėmės rezultatas, bet Jėzaus atsakymas pakužda, kad visi be išimties nešioja kažkokią kaltę. Tai kad bausmės už kaltę vykdymas yra atidėtas, yra tiesiog malonė.

Dievas kuris parodo kantrybę žmonių atžvilgiu taip pat niekada nelieka kančios nuošalyje kaip abejingas stebėtojas. Atvirkščiai, Biblija yra pilna nuorodų, kad Dievas yra tas kuris susitapatina su kenčiančiais žmonėmis ir netgi stoja jų pusėn, kovodamas už jų teises. Ir kiekvieną žingsnį, kuris yra nukreiptas sukelti kančią, jis supranta kaip žingsnį, kuris nukreiptas prieš jį patį. Tai galingai skamba. Krikščionybėje tai nueina dar toliau.

Gydytojas gali gerai  pažinti ligą. Tarkim vėžį. Jis supranta koks destruktyvus vėžys yra, kaip jis naikina žmogaus organizmą, tačiau jis niekada negalės pažinti vėžio taip, kaip pacientas sergantis vėžiu, nebent pats susirgs. Tačiau Dievas pažįsta kančią iš vidaus, jis pats patyrė ją. Jis pažino koks šis pasaulis yra. Kristus buvo laikomas nesantuokiniu vaiku. Jis užaugo, kaip pabėgėlis. Jis gyveno ir dirbo okupuotoje šalyje. Jo šeima jo nesuprato, jo sekėjai paliko, jo artimiausias draugas prakeikė jį. Jis buvo nužudytas politiškais sumetimais, žiauria ir skausminga mirtimi.

Kai mes kenčiame, jis žino ką tai reiškia, nes jis pats patyrė tai savo kailiu. Tačiau jis ne tik susitapatina su mūsų kančiomis, bet jis sąmoningai susitapatina ir su tos kančios priežastimi, su žmonių pasipriešinimu Dievui, tam kad mes galėtume susitapatinti su juo, jo teisume, jo gyvenime. Kaip mūsų neteisumas tapo jo dalimi, taip jo teisumas gali tapti mūsų dalimi, jie tik mes to norime. John Stott, pastorius, teologas, evangelistas yra pasakęs:“Aš negalėčiau tikėti Dievu, jei nebūtu kryžiaus. Tikrame skausmo pasaulyje, kaip kas nors galėtu garbinti Dievą, kuris turi imunitetą skausmui?“

Matot ką tai reiškia? Dievas yra taip atsidavęs pasauliui ir taip juo rūpinasi, kad jis pats įžengia į jį ne tam kad jį sunaikintu, bet kad suteiktu galimybę žmonėms sugrįžti pas jį. Negali būti,kad jis yra nemylintis Dievas, negali būti kad jam nerūpėtu. Mes galim iki galo nesuprasti, kodėl yra kančia ir skausmas, ypač stebint niekuo dėtus žmones, bet mes negalim sakyti, kad Dievui nerūpi ir jis nieko nepadarė ar nedaro dėl to.

Galiausiai, pasaulis pilnas kančios nėra pabaiga. Biblija taip pat pristato ateities paveikslą. „Daugelis miegančių žemės dulkėse pabus….[jie]…. spindės kaip dangaus šviesuliai….kaip žvaigždės per amžių amžius“ (Dan 12:2,3). O Jono 11 mes girdime Jėzų sakantį: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas!“ Po šių žodžių jis eina ir prikelia iš mirties savo mylimą draugą Lozorių.  Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Dievas neruošia mūsų paprasčiausiam dvasiniam būviui, kad mes kaip angeliukai sėdėsim ant debesų, kaip kompensacija už mūsų gerus darbus ar tai ką mes praradome. Prisikėlimas reiškia gyvenimo, kurį mes praradome atnaujinimą. Naujas dangus ir nauja žemė reiškia šį kūną, šį pasaulį. Mūsų kūnai, mūsų namai, mūsų pasiekimai – atnaujinti, ištobulinti ir išgražinti. Ir visa tai gražinta mums, kad mes toliau kurtume, dirbtume, tobulintume, džiaugtumėmės. Tai yra kažkas!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s