Ivan Komarov ir išgydymų tarnavimai. Keletas pastebėjimų

Niekada nesu buvęs išgydymų tarnavimuose. Prisimenu tik keletą kartų esu matęs Benny Hinn įrašus. Tai buvo taip senai, kad tik fragmentus pamenu. Turiu prisipažinti, kad tuo metu, man tai atrodė labai įspūdingai. Tačiau kažkaip kažkas netikra.

Labai atsitiktinai pamačiau informaciją, kad bažnyčioje Ekklesia.lt bus išgydymų tarnautojas Ivan Komarov. Kadangi buvo galimybė pamatyti visą eigą internetu, tai pamaniau, paaukosiu šiek tiek laiko pažiūrėti.

Laisvė nuo depresijos, sugebėjimas atleisti, laisvė nuo gėdos, nuo skausmo ir visų įmanomų ligų – jei reiktu užrašyti, turėčiau pasinaudoti enciklopedija, nes negaliu prisiminti jų visų pavadinimų. Kas to nenorėtu? Kas to netrokštu? Tikriausiai būtu sunku surasti tokį žmogų, kuris nenorėtu būti laimingas ir patenkintas savo gyvenime. Tačiau besiklausant jo mokymo ir matant jo praktiką iškilo keli pastebėjimai kuriais ir norėčiau pasidalinti.

Ivan Komarov teigė, kad visos ligos, negalavimai ne tik kad gali, bet ir turi būti panaikinti, nes tai yra sugriuvusio, nuodėmingo žmogaus tikrovė. Tačiau kadangi Kristus mirė ir buvo prikeltas vietoj mūsų ir jo žaizdomis mes esme išgydyti, tai reiškia, kad visas atstatymas Kristuje yra mūsų tikėjimu ir jis turi būti matomas ir realizuotas. Techniškais terminais kalbant tai yra jau realizuota echatologija. Tai paprasčiausiai reiškia, kad tai kas dar nėra ir negali būti tikrovė, jo skelbime jau yra tikrovė. Taip, Kristus pažadėjo visišką žmogaus atstatymą, bet ne šioje žemėje. Atvirkščiai, tik įvykus paskutiniam teismui „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo“ (Apr 21,4-5). Ir tik tada, „[k]ai pasirodys Kristus – mūsų gyvenimas, tada su Juo ir jūs pasirodysite šlovėje.“ (Kol 3,4). To, ką I. Komarov skelbia ir to, ko jo klausytojai tikisi, paprasčiausiai negali būti. Tai kas yra paskirta ir duota ateičiai, dar negali būti dabar (žr. Ef 2,4-7)

Čia taip pat yra rimtas susipainiojimas kūrinijos sampratoje. Mes tiesa nežinoma, ar Adomas ir Ieva buvo sukurti su mirtingais kūnais ar mirtingi kūnai yra nuopolio pasekmė. Tačiau bet kuriuos atveju, tai kas mes esame šiandiena yra mirtingi kūnai. Tad elementariai sekant Komarov logika, mūsų pilnas priėmimas Kristaus taip pat turi reikšti ir pilna mūsų atnaujinimą, taip pat ir kūno atnaujinimą. Kadangi Kristus yra prikeltas ir perkeistas, tai ir mes tokie turime būti. Kadangi Kristus jau nemiršta, tai ir mes tokie turime būti. Kadangi Kristus sėdi Tėvo dešinėje fiziškai, tai gal ir mes turime ten fiziškai sėdėti? (Kol 3,1) Aš norėčiau išgirsti ką jis sako šiais klausimais.

Kaip žinia, daugybė žmonių, nors tą akimirką atrodo yra pagiję ir jie jaučia kaip inkstų akmenys tirpsta (pasak Komorov, tai angelai tirpina juos), jie jaučia kaip depresija yra nuimama nuo jų, kaip įvairiausios ligos pasitraukia (nors Komarov sudraudžia nesikliauti jausmais, bet praktiškai visi liudijimai būtent tuo ir grįsti (!)), tačiau buvę ligos vis tiek sugrįžta. Kaip taip yra? Komarov cituoja Kathrin Kuhlman, kuri teigė iš savo praktikos, kad bent 90% žmonių ligos atsinaujina per kelis metus po išgydimo, dėl to, kad žmonės atpuolė nuo tikėjimo ar jų tikėjimas susilpnėja.  Taigi, jei tu išgyjai, jei buvai išvaduotas nuo priklausomybės, jei buvo perkeistas tavo charakteris, jei buvo sutvarkyti tavo santykiai, bet vėl įpuolei į priklausomybę, pradėjai vėl elgtis blogai, jei vėl atėjo konfliktai į santykius, jei atsinaujino vėžys ir tt, tai yra priežastis tavo susilpnėjusio tikėjimo. Kas yra tada tikėjimas? (bet gal vėliau kelias eilutes apie tai)

Man yra baisoka pagalvoti kokias tada galimybes išnaudojimui, manipuliacijai ir netgi dvasiniam prievartavimui tai gali atverti. Tarkim, tavo problemos sugrįžo, tavo šeimoj konfliktai ir nesutarimai, ar tau priklausomybė sugrįžo, tai reiškia tavo tikėjimas yra sugriuvęs, ir/ar pas tave sugrįžo demonas ir tave griauna. Tai reiškia turi vėl tikėti. Tai reiškia parodyti savo tikėjimą, tarkim savo ištikimybe aukojant, arba paklūstant vyresniesiems, ar brandesniems bendruomenėje. Galbūt iš tavęs reikia išvaryti šėtona, nes niekaip nepatiri laisvės kurią turėtumei turėti Kristuje. O jei netyčia nepritari tiem visiem dalykam, tai esi didelėje velnio įtakoje, sukilimo dvasioje. O jei palieki visus ir pasitrauki, tai reiškia visiškai esi atkritęs. Gal tave kuri laiką, gero norintys broliai ir seserys, net persekios stengdamiesi apsaugoti nuo blogos įtakos, išvaryti demonus, sutvirtinti tikėjimą.

O jei vis dėl to tau išgydimas neateina? Atsakymas būtu, kad tavo tikėjimas yra nepakankamas, turi dar gerai pasistengti, turi perkeisti savo mastymą (nes galvoje yra problemos), turi praktiškai parodyti savo tikėjimą (pvz, gal eiti be ramentų, nes tu išgijęs ir naujas kūrinys, gal aukoti paskutinius pinigus, nes yra Dievo pažadai ir tt). Ir jei vis dėl to nieko? Reiškia tavo tikėjimas yra per silpnas.

Kaina gali būti šiurpiai didelę. Kiek tokie dalykai vyksta kasdienybėje nežinau. Žinau keletą pavyzdžių. Tačiau kaip bebūtu potencija gyliai sužaloti žmones yra labai labai didelė.

Yra tikėjimas ir yra tikėjimas. Kaip ir Joel Osteen, Joyce Meyer ir daug panašių mokytojų, taip ir I. Komorov gana stipriai remiasi taip vadinama Naujosios Minties (New Thought, Higher Thought ) mokykla. Anksčiausiai žinomas tos mokyklos atstovas yra PP Quimby, kuris išvystė mintį, kad liga kyla mintyse dėl neteisingo mąstymo, o protas atviras Dievo išminčiai gali nugalėti bet kokią ligą ar negalią. Problema yra tavo mąstyme, kadangi kūnas tėra dvasios ir sielos (proto/valios) namai. I. Komarov tai puikiai iliustruoja savo matrioškomis, kurios mažiausia ir yra tavo tikrasis“aš“, tas kuriame gyvena Kristus ir jo pilnatvė. Kūnas yra tarsi švarkas ir jam gali įsakinėti (tai jis iliustravo pasakojimu, kaip jis įsakė savo kūnui nesusirgti gripu).

Naujos minties mokykla moko, kad žmonės yra išskirtinai dvasinės būtybės ir kad dievybė gyvena juose, aukščiausias dvasinis principas yra mylėti kitus besąlygiškai ir gebėti gydyti juos, o mūsų mintys turi tapti mūsų gyvenimiška patirtimi (ty materialzuotis, taip būtu kalbama pozityvaus mastymo mokykloje)

Visą tai išnarplioti reiktu nemažai vietos. Tai ir antropologijos klausymas (žmogaus panašumas į Dievą bet jos skirtingumas nuo Dievo, nuopolis ir atpirkimas), tai ir kūrinijos klausimas (kur ji stovi santykyje su Dievu ir kūrinijos ribos bei paskirtis) , tai ir Dievo klausimas (koks ir kas yra Dievas), nuopolio ir atpirkimo klausimas. Tad daug dalyku susipainioję ir persipyne.

Aš norėčiau pateikti trumpą iliustraciją apie tikėjimą. Įsivaizduok, kad tu krenti nuo skardžio žemyn į slėni ir būtinai išsitėkši. Staiga pamatai dvi šakas apačioje, kurios, jie tik įsikabinsi, gal ir galėsi išsigelbėti.

Pirma šaka plonytėlė žabytė. Bet tu turi begalini tikėjimą, kad jis išlaikys tave. Pilnas tikėjimo griebiesi jos. Ar ji išlaiko? Juk turėjai begalini tikėjimą! Ji neišlaiko. Ar tai reiškia, kad turėjai per mažai tikėjimo? Komarov atsakymas turėtu būti, kad turėjai nepakankamai tikėjimo.

Bet įsivaizduok, kad apačioj yra išlindęs drūta šaka galinti išlaikyti dramblį. Bet tu krenti ir tau galvoje greitai lekia mintys – aš esu per daug sunkus, ir krentu per dideliu greičiu, kad šaka išlaikytu mane. Nežiūrint savo abejonių, griebiesi jos. Kas įvyksta? Šaka išlaiko tave. Kaip taip atsitiko, nors neturėjai daug tikėjimo?

Esmė ne mūsų tikėjimo intensyvume, esmė yra tikėjimo objekte. Gali turėti begalini tikėjimą iliuzijomis, ir jos niekada neišsipildys, bet gali turėti abejojanti tikėjimą absoliučiai galingu objektu (Kristumi, kuris pažada tiek kiek pažada ir padaro tai ką pažada, o ne tai ko tu nori) ir tavo tikėjimas bus atsakytas.

Žmogaus vertingumas.  Ar žmogus gali būti vertingas su savo silpnybėmis, trukumais? Ar jis tik vertingas tada, kai tikėjimu įveikia viską? Ar jis vertingas savo silpnume ir paprastume? Ar jis tik vertinamas tada kai stovi visiškai tobulas? Komarov atsakymas yra, jis nėra vertingas jei turi trukumų. Jis turi nekęsti visų trukumų, nes jie nėra vertingi, jie yra prakeikimas žmogui, toks žmogus yra užvaldytas blogų dvasių (beje, kiekvienos problemos suasmeninimas paverčiant jas blogų dvasių veiklą žmoguje yra dar viena didelė tema apie kurią reiktu kalbėti atskirai).

Man labai įdomu ką jis pasakytu apie Nick Vujicic, kuris neturi nei kojų nei rankų ir ilgą laiką kankinosi emociškai, protiškai, fiziškai, kol nepriėmė ir nesusitaikė su tuo, kad tai yra jam Dievo malonės dalis. Šiandien jis gyvena vieną iš nuostabiausiai gyvų gyvenimų – emociškai sveiką, protiškai patenkintą, fiziškai aktyvų, socialiai pilnatvišką. Jo gyvenimas ir jo patirtis iš susitaikymo su Dievu milijonams yra priežastis kodėl jie patikėjo Dievo evangelija, kodėl jie turi laisvę šiandieną, kodėl jie turi vilti ir džiaugsmą.

Man įdomu, ką jis pasakyti apie Joni Erickson Tada. Moteris, kuri būdama paauglė per savo kvailumą „nusilaužė sprandą“, tapo kvadriplegikė (visai negali valdyti kūno), visą gyvenimą sėdi vežimėlyje. Ji taip pat kankinosi su klausimu apie tai ką Dievas daro jos gyvenime. Apie tai kad jis turi galia ir netgi privalo ją išgydyti. Bet taip niekada nebuvo. Ji susitaikė su Dievu ir priėmė, kad dabar dar ne laikas tam, ir dabar yra žmogus pilnai sveikas emociškai, protiškai, socialiai, priklausomas nuo kitų fiziškai (kas suteikia patirti daug Dievo žmonių meilės jai).  Jos gyvas tikėjimas ir patirtis daug ką atvedė prie Kristaus, jos gyvenimas suteikia vilti milijonams žmonių.

Kaip taip yra? Ar nematote tame gylaus paradokso. Žmonės, kurie metai, po metų, po metų, po metų vis stengiasi pagyti, vis stengiasi tikėti, seka visokius mokytojus ir mokymus. Ir vis kankinasi, kankinasi, kankinasi – savo abejonėse, savo sugriuvusiuose santykiuose su kitais, savo pyktyje ir kartėlyje, savo savęs nuvertinime ir sumažinime, neviltyje ir skausme. Ir štai yra žmonės, kurie savo silpnybėse, savo ribotume yra sutikę Kristų, priėmę savo sulūžimą, netobulumą, kaip jo jiems suteiktą malonę ir susitaikę su juo ir tuo ką jis duoda. Neturi nieko tobulo bet džiaugiasi tobulai, neturi nieko sveiko, bet daug ką išgydo, neturi jokių turtų, bet praturtina visus, yra priklausomi nuo kitų , bet kitiems yra parama.  Kaip taip yra?

Yra daugybe ir daugybe pavyzdžių panašių į Nick ir Joni. Tačiau aš nežinau jokių panašių vaisių, kuriuos neštu žmonės kurie išeina iš tokių kaip I. Komarov tarnavimo. Kaip taip yra?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s