Interviu apie karmą ir reinkarnaciją

Nelabai senai žurnalas “Būrėja“ paprašė manęs atsakyti į keletą klausimų apie reinkarnaciją ir karmą iš mano, kaip krikščionio perspektyvos. Čia pateikiu visus tris klausimus ir atsakymus, nors žurnale, dėl vietos trukumo, išspausdino tik du. O kuriame žurnalo numeryje tai buvo atspausdinta, net nepamenu, bet jis pasirodė 2013 Sausio mėnesį.

 

Apie tai, ką krikščionybė ir Biblija moko apie karmą ir reinkarnaciją, aiškina Lietuvos krikščionių studentų bendrijos generalinis sekretorius Steponas Ribokas:

Krikščioniškasis tikėjimas moko, kad žmogus yra unikalus ir gyvena tik kartą. Po mirties jo siela keliauja į rojų ar pragarą ir ten lieka amžinai. Tačiau apie ketvirtadalis pasaulio gyventojų tiki reinkarnacija. Ar gali būti, kad tiek milijonų žmonių klysta?

Nevisai teisinga yra spręsti apie dalykų tikrumą pagal daugelio nuomonę arba remiantis pritariančiųjų skaičiumi. Neretai daug žmonių klysta kartu. Ir pavyzdžių yra labai daug. Tarkime, viduramžiais Katalikų bažnyčioje buvo nusistovėjęs geocentrinis visatos  modelis (manyta, kad žemė yra visatos centras), ir tai buvo laikoma oficialiu bažnyčios mokymu – nors Biblijoje apie tai nekalbama. Pirmiausiai, tai visai nebuvo biblijinė pozicija, geocentrizmas buvo perimtas is pagonių autoriaus Ptolemėjaus (tai visai nereiškia, kad pagonys negali galvoti teisingai). Antra, absoliučiai visa Vakarų visuomenė tada tikėjo, kad žemė yra visatos centras ir kitaip būti negali, o Koperniko pateikti įrodymai ne iš karto prasimušė į viešumą. Taigi netgi dauguma gali klysti, tai nėra neįmanoma. Pagrįsti ko nors tikrumą reikia ir daugiau argumentų. Juk galima būtu sakyti – krikščionių yra daugiau nei tikinčiųjų reinkarnacija, todėl krikščionybė yra tiesa. Todėl aš raginčiau skaitytojus vertinti dalykus ne pagal tai, ar jiems pritaria daugybė žmonių, bet ar tie dalykai praeina tikroviškumo testą.

Krikščionybėje (ir judaizme) žmogus yra unikalus ir gyvena tik vieną kartą.  Tikėjimo reinkarnacija pamatinė tikrovė yra monizmas – viskas yra vienos prigimties. Tai reiškia, kad žmogus, visata ir Dievas yra viena tikrovė. Tačiau krikščionybėje pamatinė tikrovė yra trejybė – kad Dievas yra vienas trijuose asmenyse. Dėl šios priežasties Dievas yra pilnai patenkintas, nieko nestokojantis savyje. Visas jo kūrybos veiksmas yra ne tam, kad jam ko nors reikėtų ar trūktų, bet dėl to, kad jis yra taip pertekęs kūrybingumo ir meilės, jog gali laisvai duoti nereikalaudamas atgal. Biblijoja moko, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą.  Priešingai, nei dažnai galvojama, Biblija visai nepristato materijos kaip blogio. Atvirkščiai, Biblija sako, kad tiek dvasinis, tiek materialus pasaulis yra gerai. Todėl  žmogus po mirties neliks be kūno, bet turės kitokį kūną. Žmogaus problema nėra nei kūnas, nei materijos kalėjimas, jo problema yra nuodėmė. Nuodėmė, paprastai tariant, yra Dievo nudievinimas. Tai reiškia vertinti ką nors labiau negu Dievą arba statyti į Dievo vietą ką nors, kas yra mažiau nei pats Dievas. Tai gal būti bet kas – pinigai, karjera, seksas, santykiai, netgi šeima, vaikai ar mylimas žmogus. Tai visuomet prasideda nuo to, kad mes patys save laikome svarbesniais nei Dievas. Gerai žinomoje istorijoje Edeno sode žmogus pastatė save į Dievo vietą ir taip tapo kaip Dievas. O ant kryžiaus Kristus – tai Dievas, tapęs žmogumi tam, kad atpirktų jį iš nuodėmės. Išgelbėjimo nuostata krikščionybėje yra visiškai unikali tarp visų religijų. Ji skelbia, kad žmogus yra išgelbėjamas ne dėl savo gero gyvenimo ar moralumo. Pats Dievas ateina ir išgelbėja žmones, jei tik jie pasitiki tuo, ką jis jiems sako. Krikščionybės ašis nėra moralumas ar žmonių gerumas, bet Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Prisikėlę žmonės turės kūnus – kaip ir Kristus. Žmonės visą amžinybę arba džiaugsis tuo, kad jie yra sukurti Dievo, arba, jie jie nepasitikėjo Kristaus išgelbėjimu, bus visiškame atskyrime nuo Dievo.

 

Sakoma, kad Biblijoje esantis pamokymas „Ką pasėsi, tą ir pjausi“ gali būti suprantamas kaip karmos dėsnis. Ar Biblijoje visiškai nekalbama apie karmą ir reinkarnaciją? Ar krikščionybė jų visiškai nepripažįsta?

Teisingai, Biblijoje galime rasti nemažai vietų, kuriose kalbama apie tai, kad mūsų veiksmai turi pasekmes, kad iš blogų motyvų ir blogų darbų negali gimti geri darbai. Tačiau geri darbai, geri motyvai subrandina gerus vaisius. Tai labai aiškai patvirtina, kad žmogus yra morali ir laisva būtybė, ir tai, ką jis daro, turi pasekmes. T. y. žmogus yra atsakingas už savo veiksmus. Bibliją susieti su karmos dėsniais galima tik labai paviršutiniškai, ji greičiau griauna šiuos dėsnius. Štai keletas pavyzdžių. Saulius, didžiausias krikščionių persekiotojas, tampa ištikimiausiu Jėzaus pasekėju. Visai ne todėl, kad jis kažką padaro, kas būtų verta tokio atoveiksmio. Jis paprasčiausiai sutinka Kristų, patiki juo ir yra radikaliai perkeičiams. Petras, pats karščiausias Kristaus mokinys, išduoda Kristų. Tačiau po prisikėlimo Kristus sutinka Petrą ir atstato jį. Galiausiai pats Kristus, kuris yra tobulas žmogus, nužudomas, ko jis visai nenusipelnė (ir prikeliamas). Galima būtų  vardinti ir vardinti panašius dalykus Biblijoje.

Reinkarnacijos idėja yra visiškai svetima Biblijai ir krikščioniškai-judėjiškai pasaulėžiūrai. Kaip jau minėjau, krikščioniškoje pasaulėžiūroje žmogus nėra viena su Dievu. Žmogus yra nupuolęs, o Dievas tobulas, dėl ko jis ateina į pasaulio istoriją kaip gelbėtojas, neatsižvelgiant į tai, kad žmogus nenusipelno to. Tai be galo viltinga žinia.

 

Vienas krikščionių bažnyčios tėvų Origenas rašė: „Dėl savo polinkio į blogį kai kurios sielos įsikūnija į materialius kūnus. Visų pirma jos gauna žmonių kūnus, vėliau dėl savo polinkio į kūniškas aistras jie gauna gyvulių kūnus, o dar vėliau degraduoja iki augalų lygio. Iš šios būsenos jie vėl pamažu pakyla iki žmogaus lygio, kur ir vėl turi galimybę atgauti savo tikrąją dvasinę tapatybę.“ Čia akivaizdžiai aiškinama reinkarnacija taip, kaip ji pateikiama ir Vedose. Kaip tai būtų galima pakomentuoti?

Atrodo, kad čia yra kažkas sumaišyta. Čia pateikta citata iš tikrųjų yra ne Origeno, bet Grigaliaus Nisiečio, jo veikale Apie sielą ir prisikėlimą.  Pateikiu šios citatos vertimą (paryškintas tekstas yra klausime pateiktos citatos žodžiai):

Esu girdėjęs iš žmonių, kurie turi tokias nuostatas, sakant, kad ištisos sielų gentys slepiasi kažkur savo srityse ir gyvena tokius pat gyvenimus kaip ir įsikunijusios sielos. Tačiau jos yra tokios nuostabios ir lengvos esybės, kad pačios juda kartu su besisukančia visata. O praradusios lenvumo sparnus dėl savo polinkio į blogį kai kurios sielos įsikūnija į materialius kūnus. Visų pirma jos gauna žmonių kūnus, vėliau dėl savo polinkio į kūniškas aistras j[os] gauna gyvulių kūnus, o dar vėliau degraduoja iki grynai gamtinio lygmens apie kurį esi tiek daug girdėjęs. Taigi siela kuri iš prigimties yra tokia nuostabi ir lengva, pirmiausiai apsunkusi krenta žemyn dėl kai kurių ydų ir įsikunija į žmogiškąjį kūną, o tada, kai jų gebėjimas mąstyti išsenka jos apsigyvena gyvuliuose; o jau kada netgi juslingumas atsitraukia nuo jų, jos krenta iki augalų lygio. Iš šios būsenos j[os] vėl pamažu pakyla iki žmogaus lygio, kur ir vėl turi galimybę atgauti savo tikrąją dvasinę tapatybę.

Kaip matyti, tariamai Origeno citata remianti reinkarnaciją yra tik dalis Grigaliaus Nisiečio citatos. Pakankamai akivaizdu, kad ir pats Grigalius čia tik kažką cituoją (neašku ką), polemizuodamas su tais kurie netiki prisikėlimu. Be to, jei tai tikrai būtu iš Origeno veikalų paimti žodžiai, butu labai keista, kadangi ne viename iš savo veikalų jis vienareikšmiškai atmeta reinakrnacijos idėją, kaip neturinčią pagrindo.