Universiteto misija

Charles Habib Malik, vieno universiteto steigimo proga yra pasakęs:

 

Prabuskite, bičiuliai, prabuskite – didieji universitetai valdo pasaulio protą. Tad kaip evangelistai gali laikyti, kad jų užduotis įvykdyta, jeigu jie neskelbia Evangelijos universitetuose? O kaip galima skelbti evangeliją universitetuose juose nekalbant? Kaip galima ten kalbėti patiems nebūnant intelektualiems? Taigi evangelistai pirmiausia turi patys tapti intelektualūs, kad galėtų liudyti studentams, skelbti universitetuose evangeliją ir taip gelbėti pasaulį. Tai didelė, istorinė užduotis, būtiniausia užduotis – užduotis, kurią garsiai ir aiškiai reikalauja atlikti pati Šventoji Dvasia.

 

Šie žodžiai yra labai išmintingi žodžiai, bet jie ne tik žodžiai. Tai yra tikrovė, kuri vyksta šiandien. Universitetai yra viena iš labiausiai strategiškų vietų evangelijai. Tai nereiškia, kad reikia apleisti kitas vietas, kitus žmones. Ne. Tačiau jei mes galvojame nors keik strategiškai apie evangelijos skelbimą ir labai ribotus resursus mes turime galvoti kaip geriausiai panaudoti tuos resursus. Yra galybė priežasčių, kurie tik patvirtina anksčiau išsakytą teiginį. Tačiau šiandien ne apie tai. Apie tai bus vėliau.

 

Charles Simeon (1759-1836), puikiai suprato išsilavinusių krikščionių svarbą ir evangelijos svarbą išsilavinusiems žmonėms. Be savo begalinių pareigybių jis labai daug investavo į studentus, kurie nuo paprastos pradžios, iš kartos į kartą perduodami evangeliją kitiems studentams, 1877 įkūrė Kembridžo universiteto krikščionių sąjungą, kuri beje gyvuoja ir šiandien, kaip UCCF (JK krikščionių studentų bendrija) dalis.

                                                                                          

Įvairiais būdais 19a pabaigoje, 20 pradžioje įsikūrė panašūs judėjimai ir kitose šalyse. 1947 metais įvairių šalių judėjimai įkūrė IFES (International Fellowship of Evangelical students), kurios tikslas buvo ir yra įtvirtinti evangelijos liudijimą pasaulio universitetuose, padedant tikintiems studentams tai padaryti.

 

Dar 1989, prieš Berlino sienos griūtį vietiniai krikščionių studentų judėjimai egzistavo 100 pasaulio šalių. 2006 tokie judėjimai jau egzistavo 150 šalių, tarp jų ir LKSB. Šiandien yra 154 judėjimai kurie yra IFES nariai. Dar bene 30 yra taip vadinami pionieriški judėjimai, kurie dažniausiai veikia pogrindyje, dėl nepalankių politinių aplinkybių.

 

Tai visada priverčia susimastyti ir pagalvoti – ką Dievas daro? Neabejotinai tai yra Dievo iniciatyvos ir man visada smagu būti šios iniciatyvos dalimi.

Laisvė nuo Kalėdų

Nors ir esu krikščionis, Kalėdos man kažkaip nėra labai jau svarbi šventė.  Gal dalinai dėl to, kad liberaliai žiūriu į liturginį kalendorių (reiktu but rimtesniam šiuo atžvilgiu), bet nemažai įtakos turi ir visuotinis pakrikimas šiuo laikotarpiu.  Kadangi krikščionims Adventas yra laukimo laikas, tai kažkaip labai konfliktuoja su visuotinu bėgimu.  Ir aš noriu bėgti su visais.  Ir kai išbėgu, vis nusispjaunu – kurgi aš čia lekiu.  Bet taip nusispjovęs, dažnai nusispjaunu ir į laukimą.

Bet baisiai keista dėl žmonių, kurie bėga – ruošiasi švesti Kalėdas, kuriem pati šventės priežastis visai nesvarbi. Jeigu tai yra tiesa, ir jei Kristus neturi nieko bendra su jų gyvenimais, tai manau, kad jie turi būti drąsus pasakyti, kad jie neturi švęsti tos šventės.  Nes išeina labai keistai, jie tiek daug bėga ir vargsta,  ir pergyvena, ir išleidžia taip daug pinigų ir laiko, ir nervų sudegina pagerbdami Tą, kuriuo jie netiki. Norėtusi pasakyti, žmonės – būkit laisvi, nieks jum neduos per galva už tai, kad nešvesite ir nepagarbinsite dievo kuriuo netikit.

Kažkada C.S. Lewis parašė trumpą satyrinį rašinėlį šia tema – “Xmas and Christmas: A Lost Chapter from Herodotus”. Verta paskaityti. O čia paskutinė pastraipa (tik paskubom nesugalvojau kaip geriau išversti Exmas ir Crissmas, tai panaudojau Koliados ir Kalėdos):

Bet nors Hekatijus sako, kad Koliados ir Kalėdos yra ta pati šventė, vis dėlto tai nėra visai tiesa. Nes, pirmiausiai, paveiksliukai kurie yra ant Koliadinių atviručių visai neturi nieko bendro su ta šventa istorija kuria kunigai pasakoja apie Kalėdas. O, antra, didžioji dalis Niatribiečių, netgi netikėdami nedaugelio išpažįstama religija, vis tiek dovanoja dovanas ir dalyvauja Lėkime ir geria vyną galvas pasipuošę popierinėmis kepurėmis. Bet negali būti taip, kad žmonės, netgi būdami barbarais, turėtu taip daug ir tokių baisių dalykų iškentėti dievo, kuriuo jie netiki, garbei. O dabar pakaks apie Niatribiją.