Turtas ir paprastumas

Nelabai senai diskutavau su kitais krikščionimis apie homoseksualumą. Atrodo, kad tarp krkščionių yra paplitęs požiūris, kad homoseksualumas yra pati didžiausia blogybė ir nuodėmė. Nuodėmė iš principo yra didžiausia blogybė ir visai nesvarbu kokia ta nudėmė. Kai kurios turės mažesnes pasekmes, kai kurios nepalies taip asmeniškai; jei į jas žiūrėsime iš savo – žmogiškos perspektyvos. Tačiau žiūrint iš Dievo perspektyvos, bet kuri nudėmė yra baisus dalykas. Jei mes ją suprantame tinkamai. O Dievo malonė, tada, yra pats nuostabiausias dalykas, jei ją suprantame tinkamai.
Kažkada esu girdėjęs, apie žmogų kuris buvo atsikirtas nuo bažnyčios dėl godumo. Aš nelabai įsivaizduoju situacijos kurioje godumas iš vis galėtu būti įvardintas nuodėme šiandien. Bet jei tai yra homoseksualumas, tai tada tai jau tą žmogų ne tik kad reikia atskirti nuo bendruomenės, iškoneveikti, bet net apskritai jiems nereiktu kalbėti apie evangeliją ir tikėtis, kad jie gali būti išgelbėti.
Kiek šitame yra politikos ir kiek Dievo pažinimo trukumas? Ta pačia proga pateikiu ištraukas iš vienos organizacijos vizijos, vienos bažnyčios vizijos ir dar vienos organizacijos dokumento apie pinigus ir dosnumą.
————————————————————————————————————————————————
Kalbant apie pinigus, bažnyčios nariai turėtu dalyvauti radikaliame ekonominiu gerybių pasidalinime vienas su kitu, taip, kad „tarp jų nebūtų stokojančių“ (ap.d. 4:34). Toks dalinimasis taip pat skatina radikaliai dosnų laiko, pinigų, bendravimo ir gyvenamos vietos aukojimą socialiniam teisumui ir vargšų poreikiams, imigrantams ir ekonomiškai ir fiziškai silpniems.

Evangelija atveria mūsų akis faktui, kad mūsų turtai (netgi tie, dėl kurių labai sunkai dirbome) galų gale yra neužsitarnauta Dievo dovana. Tad žmogus, kuris dosniai neatiduoda savo turtų kitiems ne tik kad paprasčiausiai stokoja gailestingumo, bet yra neteisus. Kristus laimi mūsų išgelbėjimą per praradimą, įgauna jėgą per silpnumą ir tarnavimą ir tampa turtingas viską atiduodamas. Tie kurie gauna jo išgelbėjimą yra ne tie, kurie stiprūs ir daug pasiekę, bet tie kurie pripažįsta kad yra silpni ir pasimetę. Negalime žiūrėti į vargšus ir prispaustus ir bejausmiškai kviesti juos patiems pakilti iš savo pačių sunkumų. Jėzus taip nesielgė su mumis. Evangelija pakeičia viršenybę prieš vargšus į gailestingumą ir užuojautą. Krikščionių bažnyčios turi dirbti dėl teisingumo ir susitaikymo savo kaimynystėse tuomet, kai jos kviečia asmenis atsivertimui ir naujam gimimui. Mes turime dirbti dėl amžino ir visuotino gėrio bei parodyti, kad mes mylime juos pasiaukojančiai nekreipdami dėmesio ar jie tiki kaip mes ar ne. Abejingumas vargšams ir nuskriaustiems reiškia, jog tikro supratimo apie išgelbėjimą vien tik malone niekada nebuvo.

The Gospel Coalition

________________________________________________________

Vienintelis būdas, kuriuo galime būti laisvi nuo meilės pinigams ir būti įsitikinusiems, kad esame laisvi (net tik iliuzija) yra dalintis pinigais tiek, kad mes turėtume nuleisti savo gyvenimo standartą. Turime suvokti, kad gyvename daugiau ar mažiau pasiturinčioje aplinkoje; galėtume atostogauti išleisdami mažiau pinigų; galėtume išleisti mažiau pinigų drabužiams, t.t., nei kad dabar darome…..iš vienos pusės yra žmonių kurie uždirba labai mažai ir visada gyvena „ant ribos“. Vien tik dėl to, kad turėtu paprasto maisto ant stalo ir stogą virš galvos jie negali aukoti. Tokioje situacijoje netgi 3-5% savo įplaukų atidavimo yra didelis pasiaukojimas. Dažniausiai tai reiškia gyventi be to, ką daugelis laikyti esminiais poreikiais. ….. iš kitos pusės, žmogus uždirbantis daug, turėtu atiduoti daug daugiau nei tik dešimtinę, kol tai paliestu jo gyvenimo būdą – kur jie valgo, kiek keliauja, ir kur gyvena.
Mes taip pat sužinome, kad malonė krikščioniui sukelia norą duoti. Mes neduodame vien tik iš paklusimo Dievui, nei vien tik tam, kad išlaisvintume save nuo pinigų valdžios. 2 Korintiečiams 8:8-9 girdime Paulių sakant: Aš tai sakau ne liepdamas, bet norėdamas kitų uolumo mastu patikrinti ir jūsų meilės nuoširdumą. Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą. Paulius reikalauja meilės kuri negali būti reikalaujama. Jis reikalauja davimo,kuris negali paprasčiausiai būti atsakas į poreikį. Krikščionys yra tie kurie yra išgelbėti malone, bet ne darbais. Tad žinome, jog esame išgelbėti Jėzaus radikalaus dosnumo ant kryžiaus. Mūsų davimas tada turi būti be išskaičiavimų, o jei taip nėra tada turime sugrįžti ir paklausti savęs ar esame išgelbėti malone iš vis. Jei tau buvo viskas duota laisvai, tai ir tu viską duosi laisvai. Krikščionims kurie gyvena dvasinėje realybėje nereikalingas įsakymas.

Redeemer
___________________________________________________________________

Šis dosnaus ir pasiaukojančio dalinimosi principas pasireiškiantis nuostata, kad mes ir mūsų turimos gėrybės yra prieinami žmonėms kurie turi poreikių yra neatskiriama kiekvienos Dvasios pripildytos bažnyčios charakteristiką. Tiems iš mūsų, kurie yra turtingi bet kurioje pasaulio dalyje, yra lemta daryti daugiau, kad patenkinti mažiau privilegijuotų tikinčiųjų poreikius. Kitaip būtume kaip tie turtingi krikščionys Korinte, kurie valgė ir gėrė per daug, nors jų vargšai broliai ir seserys likdavo alkani ir nusipelnytume aštraus Pauliaus barimo, kuriuo Paulius barė juos dėl to, kad šie niekino Dievo bažnyčią ir niekino Kristaus kūną (1 Kor 11:20-24). Mes verčiau sekame juos vėlesniame žingsnyje, kuriame Paulius įtikinėja juos duoti iš savo pertekliaus krikščionims gyvenantiems nepritekliuje Judėjoje „kad būtu lygybė“ (2 Kor 8:10-15). Tai buvo nuostabi rūpestingos meilės ir žydų bei pagonių solidarumo Kristuje demonstracija.

Nors kai kurie iš mūsų buvome pašaukti gyventi tarp vargšų, o kiti atverti savo namų duris nepasiturintiems, visi esame pašaukti susikurti paprastesni gyvenimo būdą. Mes ketiname peržiūrėti savo įplaukas ir išlaidas, tam, kad galėtume gyventi iš mažiau ir atiduoti daugiau. Nepateikiame jokių taisyklių ar nurodymų nei sau, nei kitiems. Tačiau apsisprendžiame atsisakyti švaistymo ir priešintis išlaidavimui savo asmeniniuose gyvenimuose, drabužių pirkime ir pastogės prabangoje, kelionėse ir bažnyčių pastatuose. Taip pat priimame skirtumą tarp poreikių ir prabangos, kūrybingų hobių ir tuščių statuso simbolių, kuklumo ir tuštybės, proginių švenčių ir normalios rutinos, ir tarp tarnavimo Dievui ir vergovės madai. Kaip ir kur nubrėžti tas ribas, reikalauja sąmoningo apmastymo ir mūsų kartu su mūsų šeimos nariais sprendimo. Tiem iš mūsų, kurie priklauso Vakarams, reikalingas Trečiojo pasaulio brolių ir seserų mūsų išlaidų standartų įvertinimas. Tiem iš mūsų, kurie gyvename Trečiajame pasaulyje pripažįstame, kad tai pat esame neapsaugoti nuo geidimo pagundos. Tad mums riekia vieno kitų supratimo, padrąsinimo ir maldų.

Lausanne Occasional Paper 20
An Evangelical Commitment to Simple Life-style