Iš Lango

Naujai išėjusio  “Lango“  Vedamasis:

Krikščionybė yra pati gausiausia religija pasaulyje – krikščionimis save laiko bemaž trečdalis planetos gyventojų. Be to, ji labiausiai plintanti religija. Tuo nereikia stebėtis. Tikėkimės, kad tai vyks ir ateityje. Juk krikščionybė – tai Dievo planas, Jo kūrinys, kuriam negali pasipriešinti niekas. Taip, kartais Bažnyčia patiria sunkius laikotarpius. Kartais tai – persekiojimai, dėl kurių – paradoksalu – Bažnyčia tik sustiprėja ir dar labiau auga. Kartais tai yra tiesiog neįtikėtinos ir įspūdingos nuodėmės, dėl kurių Bažnyčia silpsta. Bet yra ir laikas, kada krikščionys džiaugiasi laisve, stabilumu, savo krypties aiškumu. Tačiau, šiaip ar taip, krikščionybė išliks.

Vienas iš labiausiai šiandien pastebimų krikščionybės aspektų yra tas, kad Vakarų pasaulyje ji silpna. Iš savo asmeninės patirties, iš to, ką girdėjau iš  savo brolių ir seserų visame pasaulyje, galiu pasakyti, kad krikščionybei sunkiausiai pasiekiamas regionas yra Europa. Ne dėl to, kad mes blogai gyvename, ne dėl to, kad nesidžiaugiame laisve ar esame persekiojami. Bendraudamas su studentais gana greitai gauni atsakymą į klausimą „Kodėl“.

Studentai nemato, kad krikščionybė galėtų jiems suteikti atsakymus į rūpimus klausimus. Jie įsivaizduoja krikščionis kaip gyvenančius savo nedideliuose pasauliuose ir tie pasauliai visai nesusiję su dabartinio pasaulio tikrove. Bet dar svarbiau, kad jie nemato, jog moraliai krikščionys gali jiems ką nors pasiūlyti. Studentai pakankamai matė ir girdėjo apie krikščionių nuodėmes, ir kad jie neištikimi mokslui, kurį skelbia. Kodėl turėčiau jais pasitikėti? Kodėl turėčiau investuoti į tai, kas jau bankrutavę? Tokia išvada yra labai logiška. Nei vienas iš mūsų nedarytų tokio savižudiško žingsnio.

Kai Jėzus buvo beišeinąs pas Tėvą, savo mokiniams jis paliko paliepimą, žinomą kaip Didysis paliepimas (Mt 28, 18–20), kurio šerdis yra: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“. Jėzus manė, kad tai be galo svarbu. Bet atrodo, kad krikščionys labiausiai kaltinami būtent dėl to, kad nesilaiko šio įsakymo. Ką reiškia būti Jėzaus mokiniu? Būti pilnu Šventosios Dvasios? Turėti dvasines dovanas? Išmanyti Bibliją? Tarnauti? Be abejo, visi šie dalykai yra svarbūs sekant Kristumi. Bet pats Kristus apie juos daug nekalbėjo. Jis akcentavo kai ką kita. Ir jei aš neklystu, daugeliui krikščionių Jėzaus žodžiai dažnai atrodo per radikalūs, per daug iš jų reikalaujantys.

Pavyzdžiui, Mk 8, 34–35: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savokryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“. Tai kvietimas mirti. Pasirinkti palikti karjerą, jei ji amorali, arba nutraukti santykius, kurie trukdo laikytis įsipareigojimų Kristui, ir pan. Taip, tai sunku. Mirtis visada sunki. Sunki netgi tada, kai žinai, kad tavęs laukia geresni dalykai. Bet tai yra vienintelis būdas sekti Kristumi, vienintelis būdas būti jo mokiniu.

O ką pasakytumėte apie Mt 5, 30: „Ir jeigu tavo dešinioji ranka skatina tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin“? Jėzaus požiūris į nuodėmiavimą tarsi nudažytas krauju. Kada paskutinį kartą kovojome su nuodėme taip, lyg nuo to priklausytų mūsų pačių gyvybė?

Mokiniai, kurie vaikščiojo su Jėzumi jam esant žemėje, labai stebėjosi tokiu jo mokymu – jiems jis taip pat atrodė neįmanomas. Kai Jėzus kalbėjo, kad turtai gali tapti priežastimi, trukdančia žmogui patekti į Dievo karalystę, skaitome, jog „mokiniai buvo priblokšti“ (Mk 10, 24). Dvylikai, taip pat kaip ir mums, Jėzaus žodžiai, jo reikalavimai atrodė per dideli. Tačiau kito mokymo, kitų žodžių jis nepaliko. Jėzus, visatos Kūrėjas, Teisėjas ir Karalius, turėjo ir turi visas teises ir įgaliojimus reikalauti iš tų, kurie juo seka, būtent to, ko jis ir reikalauja. Bet, žinoma, jis yra ir Kunigas, kuris supranta mūsų silpnybes, tačiau neleidžia jomis žaisti.

Mokinystė išlieka tai, ko mums visiems labai trūksta – tai ištikimybė Jėzui. Ištikimybė, kurios jis reikalauja iš mūsų ir kurios mums trūksta. Ir dėl šio trūkumo kiti į krikščionybę ir Kristų žvelgia su panieka.

Šis „Lango“ numeris kaip tik ir skirtas mokinystei, kad geriau suprastume, kaip sekti Kristumi.

 

Doktrina yra tavo sveikatai

„Mums nereikia doktrinos. Ji trukdo tikėti. Ji numarina tikėjimą. Reikia tikėti biblija 100% ir to pakaks.“ Retkarčiais girdžiu tokius pareiškimus iš krikščionių, kurie visai užtikrintai ir rimtai teigia, kad jiems doktrina yra pašalinis dalykas. Kartais, tiesa, galima padaryti doktriną labai neįdomia (vėlgi labai subjektyvus dalykas tas neįdomumo laipsnis), bet ar jos tikrai nereikia? Paukščiukui, kaip man kužda sveikas protas, aerodinamika tikrai nėra įdomi (įdomesnė yra kirminologija ar muselogija), bet ar jam ji nereikalinga?

Bet, žinoma, žmogus skiriasi nuo paukščio tuo, kad jam yra svarbu galvoti ir apmąstyti, bei paaiškint ir pritaikyti. Tad jei paklaustumėte žmogaus kuris sako, kad doktrina yra nereikalinga apie tai kaip būti išgelbėtu, jūs būtinai išgirstumėte doktriną apie išgelbėjimą.

Paulius rašydamas laiškus Timotiejui apie tai kaip sutvarkyti naujas bažnyčias, nurodo, kad pats pirmiausias žingsnis turi būti įsakyti „nemokyti kitaip“ (1Tim 1,3) kai kuriems kurie moko kitaip ir „paskendo tuščiuose plepaluose“ (6 eil). Tad jis primigtinai Timotiejui įsako skelbti sveiką mokslą, nežiūrint, kad sveikas mokslas bus daug kam nepriimtinas (2 Tim 4,3).

Frazė, kuri yra verčiama „sveikas mokslas“, graikų kalboje yra „hygiainousē didaskalias“. Čia pirmasis žodis reiškia gerą sveikatą. Antrasis žodis – pritaikytą mokymą, kuris formuoja gyvenimo būdą, trumpai – doktrina. Doktrina krikščionybėje nėra nereikalinga ar maišanti tiesa, bet labai praktiška, keičianti gyvenimo būdą tiesa. Sveikam gyvenimui, reikalinga sveika tiesa, „sveikas mokymas“.

Daugelis mūsų praktinių klausimų yra doktrininiai. Arba mes nesuprantame tiesios arba nesugebame jos pritaikyti savo gyvenimams taip, kad ji padarytu mūsų gyvenimus „sveikus“ ir sukurtu dvasinę „sveikatą“ mumyse.

Apmąstydamas, studijuodamas Dievo didybę, Jo meilę, Jo teisumą, visagalybę, išmintį (ar kitas tiesas) užduok sau klausimus:

1. Kokios konkrečios mintys ar emocijos ima trukdyti man, kai aš nepasitikiu ar pilnai nesuprantu, kad Dievas turi šiuos atributus (šios tiesos)?
2. Nors mano protas ir gali pritarti, kad Dievas turi šiuos atributus (kad tai yra tiesa), bet ar mano išorinis gyvenimas parodo, kad aš priimu ir vadovaujuosi šiomis tiesomis?

Šiuolaikinės strategijos kaip suvaldyti stresą, blogas mintis, neviltį labai skiriasi nuo to ką siūlo Paulius. Šiuolaikinės strategijos sako, – užblokuok negatyvias mintis, kaltės jausmą, gėdos jausmą, skirk laiko poilsiui, subalansuok savo gyvenimą, išmok atsipalaidavimo technikos. Tačiau jos niekada nesako galvoti apie esminius gyvenimo klausimus.

Ir čia Paulius radikaliai skiriasi nuo šiuolaikinių mokytojų. Jis kalba visai kitaip:

Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, – apie visa, kas dora ir šlovinga. Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis. (Fil 4,8-9)

Paulius sako: „GALVOK!“ Galvok koks yra Dievas, kas jis yra; prisimink, kad jis sukūrė visą visatą, yra yra galingas ją palaikyti, prisimink kas yra žmogus, kokioje būklėje jis yra, prisimink kaip Dievas veikė, ką jis daro, kaip jis pildė savo pažadus praeityje ir ką jis yra pažadėjęs dabarčiai ir ateičiai. Leisk tiesai kalbėti į savo gyvenimo situacijas.

Jei eis nuliūdęs ar pasimetęs, praradęs viltį, studijuok doktriną ir galvok apie ją daug, kol ji galiausiai išgydys tave ir ramybė ateis.

Šiuolaikinė kultūra nemoko galvoti, ji moko pasikliauti jausmais, emocijomis kurios vėl ir vėl sugrįžta, tik su didesne destruktyvia jėga. Tuo tarpu krikščionybė moko galvoti ir mąstyti tam, kad ramybė ateitu, kai tik suprasi, pažinsi, suvoksi ir sugebėsi pritaikyti tiesą savo gyvenime, tam, kad ilsėtumeisi tiesoje. Nes ten kur yra Dievo žodis ir Dvasia, yra tiesa. Nes Dvasia yra tiesos Dvasia.